Perekšlė

Geriausias būdas perinti ir išauginti sveikus paukščius - natūraliai po perinčia višta.

Perinti višta

Patyrę augintojai lengvai atskiria kuri višta jau pasiruošusi perėti. Jeigu višta ilgai sėdi lizde, iš po jos imant kiaušinius ji sušiaušia plunksnas, leidžia specifinį garsą ir netgi kerta Jums į ranką – panašu, kad turite perekšlę arba kaimiškai dar vadinamą „kverkšlę“. Perekšlės skiauterė ir pakarūklai prarandą ryškią spalvą ir ji nustoja dėti. Vištos apačia būna praplikusi.


Jeigu lizde priešais ją padėsite kiaušinį – perekšlė jį pasiims ir pakiš po savimi. Išlindusi iš lizdo ji elgsis keistai ir dažniausiai priešiškai kitų paukščių atžvilgiu. Ne visos vištų veislės yra vienodos perekšlės. Geriausia pasirinkti tos veislės vištas, kurios yra gerai žinomos kaip puikios perekšlės ir motinos. Rekomenduosime penkias veisles: Silkies, Cochins, Orpington, Brahmas, Sussex. Yra ir daugiau perėjimui tinkamų veislių (pastaba: pačiam kiaušinių perėjimui nėra nieko geriau, kaip kalakutė). Gerai peri daugelis rytietiškų veislių, bei mažosios (bantaminės) veislės. Tačiau mūsų pateiktos gali apsėsti nemažai kiaušinių ir dažniausiai būna geros motinos. Be abejo, tai priklauso tik nuo konkrečios vištos ir jos genetikos.

Jeigu pamatėte, kad jūsų būryje atsirado perekšlė, labai ilgai neužtrukite su kiaušinių perinimui rinkimu ir padėjimu. Daug šansų, kad senai perinti višta gali neišsėdėti ilgesnio laiko. Aišku, tai priklauso nuo pačios perekšlės, bet tokia galimybė vis tik yra. Todėl iš anksto rinkite kiaušinius perinimui ir rašykite ant jų datas. Taip, belaukdami perekšlės, atrinksite seniausius, juos galėsite suvalgyti, o po atsiradusia kverkšle padėsite šviežiausius.

Nereikalingos perekšlės

Kartais perinčių vištų atsiranda nemažai, o jums tiek jų nereikia. Perekšlė nededa kiaušinių, jos fizinis stovis blogėja. Tada vištas geriau sustabdyti nuo perėjimo. Metodų yra įvairių.

Pvz., nuotraukoje pavaizduotas laikymas pakeltame narve, pritvirtintame prie sienos. Mums neblogai pasiteisino perekšlės atskyrimas nuo būrio ir patalpinimas ant vėsių betoninių grindų. Iš viršaus uždedame narvą ir įdedame nedidelį kiekį nekaloringo maisto, bei vandens. Paprastai, po 4-7 dienų buvimo tokiomis sąlygomis, perėjimo instinktas praeina. Sugrąžinus vištą į būrį, reikėtų ją stebėti. Kartais procedūrą tenka pakartoti. Greičiausiai višta perėjo jau ilgokai, tad ją sustabdyti bus sunkiau. Visada stenkitės pastebėti perekšlę kuo anksčiau.

Perėjimo aplinka

Taigi, perekšlių turite. Pasirinkite tik stiprias, sveikas vištas. Perėjimas – sunkus darbas. Jo pabaigoje višta būna išsekusi, tad svarbu pasirinkit kuo geresnės būsenos paukščius. Būtinai patikrinkite nuo blusų ir erkių. Perekšlė – idealus maistas šiems parazitams. Stipriai užpultas paukštis gali prarasti gebėjimą perėti. Jeigu pagaliau jūs turite tinkamą kandidatę, geriausia ją izoliuoti nuo kitų vištų. Tai neleis kitoms vištoms pridėti papildomų kiaušinių, ant kurių perekšlė sės su dideliu malonumu. Taip pat, jeigu yra daugiau perekšlių, jos mėgsta vogti kiaušinius viena iš kitos. Tai padidina kiaušinių išpurvinimo ar net sudaužymo galimybę. Perėjimui geriausia aplinka yra tyla ir ramybė. Paruoškite lizdą nuošalioje vietoje, apsaugotoje nuo plėšrūnų. Lizdas turėtų būti nei per sausas, nei per drėgnas. Pavyzdžiui, išimamas keturkampis velėnos plotelis, kurio centre padaroma apvali skylė ir uždedama šiaudais. Gaunasi gražus įdubęs lizdas kiaušiniams perėti. Jeigu jūs paimsite perekšlę ir atnešite į jos naują lizdą, ponia greičiausiai nepasiliks, o bandys grįžti ten, kur pradėjo sėdėti. Reikėtų ją užvožti narvu ar pintine. Pirmomis dienomis galima narvą net užtamsinti, kol perekšlė įjunks naujuose namuose. Gana patogu padaryti taip.

Įdėti į dėjimo lizdą ar vietą, kur pirmiausia atsisėda perekšlė, pernešamą narvelį. Vėliau sutemus visas narvelis su perekšle pernešamas į paruoštą lizdą.

Gera praktika yra iš pat pradžių patikrinti, ar tikrai višta gerai sėdės ant kiaušinių. Pirmiausiai po perekšle padėkite arba jums nereikalingus kiaušinius, arba pirktinius, arba net dirbtinius. Jeigu matote, kad višta tvarkingai sėdi, tik trumpam išeidama pasivaikščioti ir išsituštinti – galite dėti tikruosius, perinimui surinktus ar gautus kiaušinius. Tai geriausia padaryti naktį arba kai vištos nėra lizde. Nepridėkite per daug kiaušinių.

Nuotraukoje lizdas, kuriame yra per daug kiaušinių. Perekšlė visus kiaušinius turėtų apsėsti pilnai ir lengvai. Blogai apsėsti kiaušiniai atšąla, višta kiaušinius varto, vartymo metu atšalę kiaušiniai gali susikeisti vietomis su sušildytais. Dėl to galite turėti labai prastą išsiritimo rezultatą. 7-13 kiaušinių yra geriausi skaičiai didelės veislės vištai. Senoliai pataria - nelyginis skaičius kiaušinių geriau išsidėsto po višta.

Perėjimas

Išskyrus maitinimą ir vandens padavimą daugiau nieko Jums daryti nereikia. Visą darbą atlieka pati višta. Aišku, reikėtų sekti vištos elgesį ir būseną. Būna tokių, kurios sėdi ant kiaušinių ir pamiršta, kad reikia valgyti ir gerti. Svoris greitai mažėja, jos gali net mirti. Geriausia tokią perekšlę nuimti nuo lizdo vieną kartą per dieną ir duoti jai 15-20 minučių pagerti ir pavalgyti neleidžiant atgal į lizdą. Maistui geriausia naudoti kukurūzus, jie duoda daug energijos ir yra gerai virškinami. Vištai nesėdint ant kiaušinių, jie gaus daugiau deguonies, tai padės vystytis oro maišeliui kiaušinio viduje. Jeigu atėję jūs randate šalia lizdo krūvas išmatų – viskas gerai. Višta pati nulipa pagerti, paėsti ir išsituštinti. Išmatas patartume pastoviai valyti – jos gana stipriai smirda…

Jeigu viskas gerai, po 21 dienos išgirsite pirmųjų viščiukų cypsėjimą. Mes, 2 dienos prieš šį terminą, apipurškiame kiaušinus kūno šiltumo vandeniu. Dar galima vištai leisti pasiganyti po rasotą žolę. Yra daug visokių nuomonių šiuo klausimu, bet mums tai pasiteisino. Galima ir nieko nedaryti. Praktika ir patirtis padės atsirinkti Jums tinkamiausią būdą.

Kai viščiukai pradeda kaltis, sunku iškentėti nelendant stebėti proceso. Tačiau apsišarvuokite kantrybe ir netrukdykite perekšlei. Prasikalimas gali užtrukti 24, kartais net 48 valandas, tad kuo mažiau trukdysite vištai, tuo mažiau ji panikuos, tuo mažiau šansų viščiukų sutrypimui.

Viščiukai

Pagaliau motina su vaikais palieka lizdą. Pasirūpinkite maistu ir vandeniu viščiukams. Maistui tinka, pvz., kukurūzų kruopos, startinis kombinuotas lesalas ir t.t. Girdykla turi būti specializuota arba bent sekli, kad viščiukas neturėtų galimybės įkristi ir nuskęsti.

Viščiukai, pamėgdžiodami mamą, labai greitai pradeda gerti ir lesti. Tas pats viščiukų maistas tinka ir mamai. Geriausiai šeimyną atskirti 6 savaitėms tvarte ar aptvare, apsaugotame nuo plėšrūnų, su saugia galimybe išeiti pasiganyti į lauką. Po 6-7 savaičių viščiukai tampa pakankamai savarankiškais ir gebančiais pabėgti ar pasislėpti nuo daugelio pavojų.

Daugiau apie viščiukų auginimą aprašysime paskutiniame straipsnyje - Viščiukų auginimas.

Toliau skaitykite straipsnio II dalį - Inkubatoriai ir inkubacijos teorija